Stebėdama, kaip skystųjų kristalų monitoriuose bėgioja katės ir šunys, ir galvodama apie visus tuos, kurie šiuo metu filmuoja savo kates ir šunis, ir apie tuos, kurie tas kates ir šunis stebi savo ekranuose, spaudžia smailus, dalinasi, ir panašiai, susimąsčiau, ar kas iš mūsų pastebėjo, kad jau seniai pravažiavome pro sugriuvusius linijinio pasakojimo vartus?
Tai tikrai pastebėjo šis į oro uostą mane vežantis taksistas. Vienu metu jis žvelgia į techninį monitorių, į neoninių spalvų greičio padalų ratą, į šokančias muzikinio centro lemputes, į ekrano eilute prabėgančius dainų pavadinimus, į iškvietimų srautą, į gyvai judančio miesto žemėlapį, į asmeninės komunikacijos monitorius, į aplink mirksinčius skirtingų laikrodžių ciferblatus. Tartum lėktume laiko mašina. Tačiau ir laiko sąvoka čia turėtų būti vartojama daugiskaita. Nors važiuoju viena, nieko neklausęs jis įjungia porą keleiviams skirtų monitorių. Tartum žinotų, kad galvoju apie kates ir šunis. Kažką siurbčioja iš kavos indelio. Pasimatuoja širdies pulsą vienu iš dviejų rankinių laikrodžių.
Sucypia padangos, ir automobilis sustoja prie šviesoforo. Šalia—chronometras, rodantis, kiek sekundžių teks prastovėti. Virš jo—kamera, skenuojanti visų pravažiuojančių greičius ir numerius.
Vairuotojas negaišta laiko. Jis praskrolina socialinius tinklus. Jo neglumina tai, kad skirtingi Facebooko įrašai nėra niekaip tarpusavyje susiję, kad Instagramo fotografijos nurodo į nieko bendro neturinčias augmentines, sugeneruotas tikroves.
Taksisto neglumina, kad viskas fragmentuota, nenuoseklu, pasakojama iš skirtingų perspektyvų. Jis žino, kad mus supa kameros. Po visus miestus išbarstytos CCTV miesto kameros. Kameros mūsų įrenginiuose, kartais –po vieną iš abiejų pusių. Saugumo kameros judančiuose automobiliuose. Virtualios kameros kompiuteriais sugeneruotose panoramose. Virš mūsų galvų skriejantys dronai ir satelitai, įjungę radarus, sensorius ir registrus. Gyvos daugiatūkstantinio spiečiaus—veik pas kiekvieną rankoje po telefoną—transliacijos iš koncerto ar futbolo čempionato. Ir visi tie, kurie šiuo metu gyvai filmuoja savo kates ir šunis. Ir visi tie, kurie žiūri, spaudo emotikonus, dalinasi.
Taksisto visiškai neglumina, kad skirtingi „įrašai nėra niekaip tarpusavyje susiję“. Jis žino, kad jie yra susiję, kad visi šie ekranai, kameros, sensoriai, iš pirmo žvilgsnio random pranešimai yra naujos, didesnės bendros tikrovės dalis. Jis žino, kad jo vairuojama transporto priemonė juda skirtingų kamerų, sensorių, kompiuterių gyvai skenuojamame ir generuojamame pasaulyje, kurį galima ir reikia stebėti iš skirtingų perspektyvų. Visa tai jam yra vieno nenutrūkstamo sudėtinio pasakojimo, kuriame nebėra vietos „unikaliai“ individualaus ego perspektyvai, dalis.
Taksistas žino, kad šis naujasis pasaulis, kurio tamsiomis autostradomis mes skriejame į naktį, yra beasmenis. Kaip ir komentaras apie jo vairavimą, kurį dar tiktai paliksiu. Sumokėjęs kortele, kuri priklauso ne man. Pinigais, kurių niekada nemačiau. Jis žino, kad subjektas tapo objektu, kad vidus suvienodėjo su išore, kad vienas dalinasi į du, į tris, į keturis, į . . .
2.
Koks pirmas tūkstantis mano vardų?
„Klausyk ir įsidėmėk—antro karto nebus“. Taip kartą naktį man atsainiai rėžė vieno seniausių škotų klano palikuonis, išdidžiai pilstantis alų vienoje mažiausių Vestfalijos provincijos knaipių. Tūkstančiai jo atspindžių šokinėjo sproginėjančiose alaus burbuliukų galerijose.
Taigi, manieji pirmi ir viduriniai, gauti, rasti ir užtarnauti vardai. Karo vardai, plunksnos vardai, internetiniai slapyvardžiai, nickai, genealoginio šeimos medžio šakų vardai ir genomo sekos. Alisa, „ta, kuri žino, kuo buvo anksčiau, tačiau nėra tikra, kuo yra dabar“. Bonaventūra, kad nuotykiai lydėtų ir kelias nedulkėtų. Casio, tiksli kaip kartą per valandą supypsintis laikrodis. Češyras, Debė, nuo debesies, Emilė, Francas, Georgina, Haris, Inesa, João, Kraulis, Liucė, kai nučiuožus, Ming, Mohamedas, Niu, nes „ta, kuri pasiekia savo tikslus asimiliuodamasi“, Onasis, Ragna, Siri, taip šaukiama dėl kiek pernelyg mechaniškai taisyklingos tarties, tartum AI. Tyčia praleidau Sarą, antisemitai bando manyje įžiūrėti žydę, tuo tarpu žydai suklūsta, nes įtaria, kad esu lietuvė, bet ne litvakė. Tai išgirdę vyresni anglai cituoja vokiškai: „Bin gar keine Russin, stamm’ aus Litauen, echt Deutsch.“ Vokiečiai mandagiai gūžteli pečiais. Tačiau palikime bevaisę Šiaurės žemę, ir keliaukime į išdegusius Pietus. Penelopė, kaip iš pieno plaukus, arba todėl, kad Atėnuose gyvenau Itakės gatvėje. Lygiai taip pat galėčiau vadintis ir pačiu Odisėju, Xenia, Xin ar Yolanda. Mano vardų raidyno X ir Y mutuoja chromosomų lygmenyje taip, kaip Šriodingerio katė vizgina savo pusiau fiktyvią, pusiau nustipusią uodegą. Priklausomai nuo šalies ar tariančio liežuvio pozicijos, euforijos akimirką galiu būti šaukiama ir Xolanda, ir Yura ar Jurij, kartais visais vardais tą pačią dieną.
Anot kinų, egzistuoja ne keturios, o penkios pasaulio kryptys. Penktoji jų yra centras, arba ten, kur esu, viduryje, vidujybėje. Kur tai yra, kur ištirpsta visi pasaulio ego, kur išsilydo asmenybės ribos, ir „aš“ pasirodo tik kaip fiktyvus personažas? Kas apibūdina tą vidinę geografiją, kas nukreipia tą vidinio kompaso rodyklę? Kokiais būdais milijonai matytų asmenų, personažų, šimtatomės biografijų enciklopedijos, skaitomos girdėtais ir nepažįstamais balsais, tampa matomi, matomos „mano“ veide, kuris seniai nebėra „mano“? Kaip tame veide skirtingos disciplinos ir karjeros išreiškia savo pavidalus, kaip jame plevena nevaldomi, nuslėpti ar sukontroliuoti geismai, ateities nuojauta? Kaip keičiasi tas veidas, ta nuolatinė konfliktų, persidengiančių bio politinių interesų zona? Kaip joje išnyra „mano“ veidas, tik vienas iš daugelio, besikeičiantis, nesvarbus, tas, kurį netrukus pamiršite? Kaip „mano“ naudojamos kalbos sąlyginumas—„mano“, „veidas“, „yra“, „mano“, „tapatybė“—veikia mūsų pokalbį?
Klajoju nuo mažens. Pradžioje kaip jaunoji sesuo, vėliau—kaip grandmeistrė, dar vėliau—kaip derybininkė, nes kalbu kalbomis, kurių mano tėvai nežinojo egzistuojant. Skirtingos valstybės galėtų mane paskelbti genetiškai modifikuota, antžmogiu, požmogiu, hormonų terapijos auka, hibridu, Vakarų liberalizmo žlugimo subproduktu, Rytų barbarybės atstovu, grėsme jų atža loms, išsigimimo ir degradavimo pavyzdžiu, pasaulio, kurį mes pažįstame, pragaišties ženklu. Pats, pati dažnai pasižiūriu į veidrodį ir neatpažįstu savęs, to, tos, tų „savęs“ veidrodyje, ir man tai—malonus siurprizas. Dažnai savęs klausiu, kieno žvilgsnis, kieno žvilgsniai susitinka veidrodyje? Tada galvoju apie žvilgsnį, žvilgsnius, turinčius daug skirtingų perspektyvų, lyg šimtaakis graikų milžinas Argas, vaizduojamas su po kūną išmėtytu šimtu akių, kurį dabar įkūnija virš miestų kabantys dronai, į juos nukreipę tūkstančius savo kamerų. Arba bandau įsivaizduoti savo tapatybės atvaizdą iš bičių ar paukščių spiečiaus, kurį sudaro dešimtys tūkstančių individų, ir kuris veikia kaip vienas didelis organizmas, perspektyvos—kaip toks daugianaris organizmas, pavyzdžiui, mėgaujasi kvapniomis gėlėmis pievoje, savo įtaka gamtos ekosistemai ar skrydžiu tarp peraugusio miesto dangoraižių?
Bet velniop tas perspektyvas. Grįžkime prie įskilusio veidrodžio. Prie to, kas jame kinta sulig tūkstančiais skirtingų asmenybių tipų, lyčių ar gimčių, priklauso kartais atomo, rečiau—planetos dydžio skirtingoms rūšims, biologiniams ar negyviems objektams.
Tačiau net ir toks, gana laisvas, požiūris į skirtingos perspektyvos paieškas—nejau ir jis nėra pernelyg žmogiškas, pernelyg autorinis, fiktyvus, išgalvotas, neįtikimas?
Kas aš esu, kas mes esame, kai žiūrime į save kaip į nuolat kintančią būtybę, į milijardus mus sudarančių ląstelių, į atomus, aplink kurių branduolius šoka elektroninių dalelių spiečiai, kuriantys elektromagnetinius debesis ir pulsuojantys kiekvieną mikro ir nano sekundės dalį, tarp jų ir šią, ir šią, kai mes, žmonės, dėl savo fizinio ribotumo to net negalime iki galo įsivaizduoti? Kuri mūsų dalis, kuris spiečius, debesis, energijos peršokimas į kitą elektrono orbitą, ląstelė, akis, atauga, žiuželis, burna, nervų dendronas perduoda elektros signalą liežuviui, kuris geismas ar ideologinis impulsas miklina pirštus, šiuo metu spaudžiančius šias raides? Kurie neju dantys ir judantys judintojai valdo šį pasakojimą, kurie jų kalba ir ką komunikuoja, ką slepia, kokie jų tikrieji troškimai, o kas tėra dar vienas tuščių retorinių figūrų rinkinys?
Na štai, dar tik pradėjome, o jau matau, kad pavargote klausytis. Išgerkite kavos, dabar ankstyvas balandžio pirmosios rytas. Arba geriau žvilgtelėkite pro lėktuvo langą, nes jau tuoj leisimės.
3.
Anot baltų sakmių, anksčiau atskrisdavę gąsdinantys ežerai, kurie atrodė kaip dūzgiantys debesys. Dūgzdami—įsivaizduokite ežero dydžio bitę—jie kabėdavo virš miestų ar gyvulių kaimenių tol, kol kas nors tyčia ar atsitiktinai įmindavo debesies vardą. Jį įspėjus, debesis tuoj pat nusileisdavo ir įsikurdavo ežero pavidalu ten, kur kabėjo, arba tiesiog nukrisdavo ir paskandindavo gyvulių bandą kartu su jo vardą įspėjusiais piemenimis ar piemenėmis.
Pradžia, pradiniai ketinimai—kas tik jų neveikia?—dažnai netrukus transformuojasi į kažką kito, nebūtinai pavykusio, svarbaus ar aiškiai suvokiamo. Pavyzdžiui, kritulių virsmas Nemunu, gazuotu mineraliniu vandeniu parduotuvės lentynoje ar šerkšno kristalais užšalusiame lėktuvo lange—nejau toks ir buvo pradinis vandens molekulės sumanymas?
Aušra, atsiskleidimas ir atsitiktinumas, būtinybė, geismai, impulsas, kelionė, ketinimai, kirtis, kritika, melas, mitas, nuotykio ar tiesos paieškos, pasirodymas, poreikiai, prisiminimai, reakcija, tyrimas, uždarbis, užsispyrimas, violetinis—įėjimai, vartai, turintys tūkstančius raktų ir vardų, kurie, kaip ir tie skrajojantys ežerai, siekia būti įminti.
4.
Pradėkime nuo paprasto pratimo. Pabandykime įsivaizduoti geometrinę figūrą, turinčią tūkstantį ir vieną kampą. Anksčiau tokiais dalykais užsiimdavo filosofai. Pavyzdžiui, prancūzas Renė Dekartas (1596–1650) galvojo apie tūkstantį kampų turintį daugiakampį kaip apie pavyzdį, įrodantį, kad tam tikri dalykai kartais gali būti itin tiksliai apibrėžiami („geometrinė figūra, turinti tūkstantį kampų“—kas gali būti tiksliau?), tačiau dėl jų sudėtingumo šių beveik neįmanoma vizualizuoti galvoje. Tačiau „suprasti“ ar nagrinėti tokias taisyklingas figūras matematiškai nėra itin sudėtinga net ir jų neįsivaizduojant. Tad pabandykime įsivaizduoti šį pasakojimą kaip sudėtingą netaisyklingą daugiakampę figūrą, kuria patogiau keliauti kaip kampuotu ir raizgiu maršrutu, o ne laužyti galvą bandant įsivaizduoti kaip nuoseklią visumą.
5.
Nors nuojauta kužda, kad ši daugiakampė figūra kažkokiu būdu yra susijusi su šios kelionės tikslu, jis nėra naujos geometrinės figūros braižymas ar paieškos. Viena vertus, mums reikia surasti atsakymą į gana nesudėtingą klausimą, galbūt į mįslę, kita vertus, kad surastume tą atsakymą, kad įmintume tą mįslę, mes turime paklysti toje daugiakampėje figūroje, pasimesti, pamiršti apie jos egzistavimą, nutolti nuo įprasto savęs, nuo komforto zonos, išeiti iš savo kasdienės logikos rėmų kaip iš gerai pažįstamo blokinio namo apartamentų, pasinaudoti kalbos iracionalumu ir svaiguliu, persisverti per balkoną, pasisupti ant krašto, pamataruoti kojomis, įkvėpti svaigaus oro, apsidairyti ir òpa—slysti, dreifuoti, kristi.
6.
Kol krentame, paklausiu—galbūt esate girdėję apie Vilių A. Parką? Paklausiau, tačiau nesitikiu išgirsti teigiamo atsakymo. Nors šis pasakojimas yra apie tirpstantį ego, keliaujantį tikrovės daugiakampių raizgalyne tarsi miesto vandentiekio ir kanalizacijos vamzdžiais, visgi norėčiau jums pristatyti vieną personažą. Ši pažintis įvyks lėtai, pamažu, kaip kad paprastai ir nutinka—sutinki žmogų kartą, antrą, trečią, jau manai, kad jį pažįsti, o tada netikėtai išaiškėja, kad tas „žinojimas“ tebuvo susireikšminimo paveikta iliuzija.
Tačiau nuo kažko juk reikia pradėti. Tad paminėsiu, kad Viliaus Abu Parko vardas paieškos sistemose paminėtas lygiai vieną kartą. Lyg to būtų maža, tekstas, kuriame minimas Vilius, yra pusiau fiktyvus pasakojimas apie menininką, išgyvenantį autentiškumo krizę. Bet ne visa ši kelionė yra paskendusi paslapčių debesyse ir ūkuose.
7.
Lėktuvo trapu besileisdama į brėkštantį balandžio pirmosios rytą, suprantu, kad šiose platumose privalu užsimerkti prieš fizinę tikrovę. Smarkaus vėjo pustomos lipnios šlapdribos snaigės neria į visas atviras ertmes. Antrasis mano žingsnis ant Vilniaus asfalto su aukštakulniais—pavojingai slidus. Nuo griuvimo sulaiko tik pusiausvyrą atstatęs lėktuvo salono lagaminas. Jame atsivežta informacija primena, kad fizinės tikrovės čia geriau neignoruoti. Pirmasis įspūdis pasirodo esąs klaidingas.
Laukdami, kol į autobusą, kuris iš lėktuvo mus nugabens į oro uosto pastatą, įlips paskutinis lėktuvo keleivis, stovime su kitais susigūžę, nukreipę žvilgsnius skirtingomis perspektyvomis, tartum bijotume, kad jie susikirs ir suduš mūsų asmeninės tikrovės. Tačiau pa skutinis keleivis lyg tyčia juda erzinančiai lėtai. Jis žino, kad jo laukiama.
Atsidūstu. Į burną įskrenda snaigė.
8.
Dar nesutikau žmogaus, iš kurio nepasimokyčiau.
Pavyzdžiui, Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės darbuotoja savo būdelėje. Jos ketvirtas dešimtmetis išsiskleidžia ryte. Dažyti plaukai, neprinokusio baklažano ir šalto metalo hibrido spalvos uniforma. Nežiūrėdama į mane, ji atkiša ranką link skylės langelyje. Ranka pra byla. Nominalus vestuvinis žiedas, santūria ofisine spalva lakuoti nagai. Nagai nesišypso. Užlenkdama pirštus, ranka liepia duoti tapatybės dokumentus. Gauna pasą, pavarto jį. Pirštų galais patikrina popieriaus kokybę, tada—holograminius intarpus. Perbraukia pasu per elektroninį skaitytuvą, apžiūri fotografiją. Spėju perskaityti būdelėje kabantį pareigūnės kalendorių: šiandien saulė teka 06:52, leidžiasi 19:55, dienos ilgumas 13:03, melagių ir pasaulinė paukščių diena. Pareigūnė dar kartą pavarto pasą. Neklausia kas, kokiu tikslu, pas ką. Numeta nepakėlusi akių. Man pasirodo, kad galėjau atvykti persirengusi milžiniška zyziančia bite, ir niekas nebūtų to pastebėjęs.
Merci. Mano liežuvis prabyla prancūziškai. Pareigūnė pagaliau pakelia į mane šaltas akis. Kieno tai balsas? Bitės? Balandžio pirmosios? Kodėl jis būtent toks? Ar ištariau pernelyg žemu kaip aukštakulnių avėtojai balsu? Ar tik neprabilau šios pasienietės balsu? Ar, prabildama prancūziškai, pernelyg tiesmukai pademonstravau, iš kur atvykau, ir kad mano pasas kalba „tiesą“? Galėjau patylėti. Šį trumpą galios žaidimą laimėjau ne aš.
Užplūdus laikinam pralaimėjimo kartėliui, nusprendžiu nusivalyti makiažą ir persirengti. Atvykimo salėje susirandu moterų tualetą ir užsidarau kabinoje. Persirengdama pastebiu ant durų išraižytą užrašą „Men are from Murmansk. Women are from Vilnius“. Pasikeičiu aukštakulnius į patogius sportbačius. Užsidedu šiltą vilnonę slidininko kepuraitę. Prisiklijuoju ūsus, kuriuos vėliau, praeidamas pro ties veidrodžiu stovinčias moteriškas figūras, užsidengiu delnu.
Tada laukiamajame stebiu atvykusius ir pasi tinkančius. Apžiūriu vietinį tempą ir ritmą, gimties nešiojimą, žvilgsnių ekonomiką, pasitikėjimo savimi ir kitas dinamikas. Nebūtinai šia tvarka. Kiek plačiau praveriu kojas. Šiek tiek susikūprinu. Išryškinu kumščius. Tik po to prieinu prie lentelės su mano vardu. Kiek išgąsdindamas, familiariai patapšnoju lentelės su užrašu „Sara“ laikytojui per petį, iš tos pusės, iš kurios šis nesitikėjo.
Čia jūsų vardas? Jis klausia manęs, nustebęs.
Mano. Vienas iš daugelio. Galiu būti bet kuo. Galiu būti vardų debesiu. Tik ištarkite bet kurį mano vardą, ir jį įminsite. Nusišypsau pro ką tik išpakuotus juodbruvus dvidešimtmečio ūsus. Už tai man perduoda automobilio, nors čia niekas taip nevadina mašinos, raktus.
Dėl to, kad nepasisveikinu ir neatsiprašau, jog užtrukau, kalta ši pasienietė. Ji ką tik pamokė mane ne kalbėti ne savo vardu.
9.
Paprastai, tik atvykus į naują vietą, norisi įsižiūrėti, įspėti, kur slypi naujo kraštovaizdžio ypatumai, kokia yra ta vietinės tapatybės išskirtinumus diktuojanti gamtos ir visuomenės sambūvio mašinerija. Tarp tokių paviršutiniškų, apibendrinimų ieškančių klausimų gali atsidurti ir tokie—koks ryšys tarp šalto muitininkės žvilgsnio ir tarp to, kad balandžio pirmąją ant asfalto tykšta XXL dydžio snaigės? Ir kur kas svarbesnis klausimas—kaip čia išeina, kad šioje jaunoje, dainomis ir taikiais protestais nepriklausomybę išsikovojusioje demokratijoje, kurioje iki šiol nerimsta aistros dėl istorinės tiesos, vis dar vartomos bylos dėl Antrojo pasaulinio bei trėmimų, žydų genocido, rezistencijos, KGB susidorojimų, TV bokšto ėmimo 1991 metų sausio 13-ąją ir panašiai, tačiau niekas pernelyg nekvaršina sau galvos dėl to, kad, kaip įtariama, dar visai neseniai pro šiuos oro uosto vartus, netikrinami pareigūnų ir žiniasklaidai snaudžiant, į slaptas CŽA patalpas—kurias tam tikri vieši šaltiniai įvardijo kaip slaptus tardymo, o tomis sąlygomis tai reiškė ir kankinimo, kalėjimus—lietuviškasis, veikęs 2004–05 metais Antaviliuose, buvo vadinamas kodiniu pavadinimu Violetinis—važiuodavo CŽA visureigiai, greičiausiai nelegaliai gabenę įtaria muosius terorizmu iš oro uoste nusileidusių lėktuvų, kurių skrydžių išklotinės brėžė geometrines figūras tarp karštų taškų Afganistane, Gvantanamo įlankoje, Irake ir kitur?
10.
„Pasikrauk“, arba, priklausomai nuo vertimo, „užsitaisyk Vilniuje“—toks oficialus angliškas Vilniaus oro uosto šūkis. Perkrovai arba užsitaisymui turiu jau mažiau kaip parą.
Kartu su manimi autobuso stotelėje laukia keleiviai ir vietiniai gyventojai. Vienas laukiančiųjų, apie trisdešimties, pabudęs pašoka nuo suoliuko, atvykus autobusui. Jis pribėga baksnodamas pavandenijusiu žvilgsniu. Kreipiasi į mane užšalusiu žandikauliu kaip į seną bičiulį. Tada nustėrsta. Jo draugų jau nebėra. Susivokia susipainiojęs ir atsiprašo. Kad grįžta ne iš užsienio, o iš savo tiekėjo, išduoda slidus akių ledas. Svyruodamas jis pranyksta pustomų snaigių užuolaidose.
Kitas keleivis taip pat nepanašus į keliautoją lėktuvais. Kazys, jam 56-eri. Jis stovi tvirtai įsirėmęs į žemę mediniais ramentais, ką patvirtina ir jo mojuojamas antros grupės neįgalumo pažymėjimas. Jo batus nuo drėgmės saugo rūšiavimui atsparūs ir bakterijoms neįkandami plastikiniai vietinių supermarketų maišeliai su užrašais „Apie viską pagalvota“ ir „Tai, ko nori tu“. Po trumpo pokalbio išaiškėja trys persipynusios pokalbio tiesos. Pirma, jis norėtų pasigerinti antrą invalidumo grupę į pirmą, kas reikštų, kad jam bus diagnozuotas dar didesnis nedarbingumo lygis ir garantuota didesnė pašalpa. Antra tiesa yra tiesioginė pirmosios išvada—pasaulyje, bent jau jo pasaulyje, senka teisybės resursai, o jis pats nebeišgali pamojuoti ramentais už jam priklausančias socialines garantijas. Apie trečią teiginį anksčiau nebuvau pagalvojęs tokiame kontekste. Žmogaus ląstelės atsinaujina kas septynis metus, sako jis, ramentu taikydamas į koją, tačiau trinktelėdamas per vieną iš savo maišelių. Šiame suskamba buteliai ir skardinės.
Žmonės ir daiktai, tada pasitaisau, perbrauk damas aprasojusius ūsus ir performuluodamas sakinio struktūrą abėcėlės tvarka—daiktai ir žmonės čia šnekūs su nepažįstamaisiais, atsakau Kaziui.
Žmonės kalba, antrina telekomunikacijų reklama ant nuvažiuojančio autobuso šono, tačiau pokalbį nustelbia kylančio lėktuvo gausmas.
11.
Lėktuvų stebėjimas nėra jau toks bereikšmis, laiką švaistantis eskapistinis užsiėmimas, kokiu jis gali pasirodyti skeptikams. Pavyzdžiui, lėktuvų stebėjimas itin pasitarnavo išviešinant CŽA vykdytos Ypatingųjų perdavimų (angl. extraordinary rendition) programos skandalus. Kaip žinia, pagrindinė lėktuvų stebėtojų veikla yra sistemingas lėktuvų fotografavimas ir techninės informacijos pildymas į žurnalus. Todėl jų darytos fotografijos bei vesti žurnalai su lėktuvų kėbulų numeriais ir tiksliais pakilimo bei nusileidimo laikais buvo svarūs dokumentai, leidę žiniasklaidai bei žmogaus teisių gynimo tarnyboms prašyti įvairių šalių oro uostų pateikti skrydžių registrus ir suteikę pagrindą reikalauti daugiau informacijos iš į skandalą įsivėlusių šalių vyriausybių. Visa ši veikla atvėrė įdomių faktų, už kurių slypėjo dar įdomesnės istorijos.
Štai viena tokių istorijų. Pamanęs, kad į Maljorkos oro uostą atvyko koks nors JAV milijonierius, ispanas lėktuvų stebėtojas Josep Manchado nufotografuoja Boeing 737, kurio uodegos numeris—N313P, publikuoja fotografiją airliners.net ir apie tai pamiršta. Po keleto dienų Manchado sulaukia laiškų iš YP programa besidominčių aktyvistų ir žurnalistų. Nežinomas vyriškis pasisiūlo už didelę sumą nupirkti visas turimas fotografijas, tačiau, taip ir negavęs Manchado namų adreso, pradingsta. Dar po kelių mėnesių jis sulaukia skambučio iš Vokietijos ZDF televizijos. Kaip paaiškėja, Manchado nufotografavo lėktuvą, kuriuo tą dieną galimai buvo gabenamas Makedonijoje pagrobtas Vokietijos pilietis Khaled El-Masri.
El-Masri atvejis yra tik viena iš atsitiktinai Ypatingųjų perdavimų programoje ne savo noru dalyvavusių asmenų istorijų. Dėl jo pavardės panašumo į Al-Qaeda įtariamojo pavardę, 2003 metų gruodžio 31 dieną, vykdamas autobusu iš savo namų Vokietijoje į Skopję, Khaled El-Masri yra sustabdomas prie Makedonijos sienos bei suimamas saugumo pareigūnų. Tada jis nugabenamas į Skopjės viešbutį, kuriame besikeičianti sargyba jį saugo dieną naktį, viso dvidešimt tris paras, be jokio kontakto su išoriniu pasauliu, advokatu, šeimos nariais ar Vokietijos konsulato atstovais. Jis yra nuolat kvočiamas ir verčiamas prisipažinti, kad yra Al-Qaeda narys.
Po keleto viešbutyje praleistų savaičių, El-Masri surakinamas ir užrištomis akimis nuvežamas į Skopjės oro uostą. Pagrobtajam pasakoma, kad bus atlikta medicininė patikra. Vietoje jos jis yra iš visų pusių apkumš čiuojamas ir apdaužomas kažkuo panašiu į lazdą. Jo drabužiai nukerpami. Jis lieka vienais apatiniais. Vėliau liepiama nusimauti ir šiuos. Atsisakęs jis dar kartą yra sumušamas ir išrengiamas nuogai. Jis išgirsta fotografavimo garsą. Kaip vėliau paaiškėja, fotografuoti nuogus įtariamuosius yra tipiška šios CŽA programos praktika. Tada jis koja priremiamas prie grindų. Į analinę angą įkišamas nedidelis kietas objektas.
Kai kažkuriuo metu nuo akių nuimamas raištis, vyrą trumpam apakina prožektorius, tačiau po kurio laiko jis įžiūri septynis ar aštuonis juodai apsirengusius vyrus juodomis slidinėjimo kaukėmis. Vienas jų jam užmauna sauskelnes. Tuomet jis yra įkišamas į kostiumą
trumpomis rankovėmis. Jo kojos ir rankos grandinėmis prirakinamos prie jį juosiančio diržo. Jis vėl apakinamas. Jo ausys užkemšamos.
Grandinėms rėžiant kulkšnis, El-Masri yra palydimas iki lėktuvo, kurio viduje numetamas ant grindų, veidu žemyn. Jo kojos ir rankos išskėčiamos, prirakinamos prie skirtingų lėktuvo sienų. Pajutęs injekciją į petį, jis apsvaigsta. Tada gauna antrą injekciją, po kurios balansuoja ant sąmonės netekimo ribos.
Juodai apsirengę vyrai su kaukėmis priklauso CŽA „juodųjų perdavimų“ komandai, veikiančiai pagal jau minėtą JAV Ypatingųjų perdavimų programą. Lėktuvas nugabena El-Masri į slaptą CŽA kalėjimą Afganistane, vadinamą „Druskos duobe“ (angl. Salt Pit). Čia vėl prieš jį smurtaujama: jis trankomas į sienas, spardomas, o paskelbęs 27 dienų bado streiką, yra maitinamas per prievartą. „Druskos duobėje“ jis laikomas keturis mėnesius. Kaltinimai taip ir nepareiškiami. Jis nesusitinka su teisėju, neturi galimybės susisiekti su šeima, Vokietijos konsulato atstovais ar bet kuo kitu už kalėjimo ribų, nesulaukia medicininės pagalbos. Sulaikymo periodu jis numeta trisdešimt kilogramų.
Kiek netikėtai, gegužės 28 dieną, jam grąžinami daiktai ir pasas. CŽA priklausančiu čarteriniu Gulfstream lėktuvu, kurio numeris N982RK, jis nuskraidinamas į Albanijos karinę bazę. Tada keletą valandų vežamas automobiliu ir paleidžiamas be jokio paaiškinimo ar atsiprašymo. Iškart po to jį areštuoja Albanijos pareigūnai ir nuveža į Motinos Teresės oro uostą šalia Tiranos. Iš čia jis išsiunčiamas į Frankfurtą įprastomis oro linijomis. Grįžęs namo sužino, kad jo žmona ir vaikai, jau keletą mėnesių iš jo negavę jokių žinių, persikėlė gyventi į Libaną.
Tačiau grįžkime į Maljorką. Iš Josep Manchado gavusi N313P lėktuvo fotografiją, ZDF televizija įtikina Skopjės skrydžių kontrolę paviešinti skrydžių planus. Paaiškėja, kad N313P priklauso JAV korporacijai Premier Executive Transportation Services, Inc., kurio operatorė yra kita JAV korporacija—Aero Contractors Limited, taip pat tai, kad šis lėktuvas skrido iš Las Palmo į Skopję, iš ten—į Bagdadą ir Kabulą. Kaip vėliau paaiškėja, tas pats lėktuvas dalyvavo ir kituose Ypatingųjų perdavimų programos pagrobimuose, o Manchado fotografijos prisidėjo prie įkalčių Europos žmogaus teisių teisme.
Birželio mėnesį, gavusi El-Masri skundą, Miuncheno prokuratūra pradėjo tyrimą. Liudytojai patvirtino, kad El-Masri tikrai keliavo į Makedoniją. Tai liudijo ir štampai pase. Atlikti moksliniai jo plaukų tyrimai parodė, kad vyras išties nemažai laiko praleido Pietų Azijos krašte, ir kad pakankamai ilgą laiką buvo netinkamai maitinamas.
2005 metų gruodžio 6 dieną spaudos konferencijoje, šalia stovint tuometinei JAV Valstybės sekretorei Condoleezzai Rice, Vokietijos kanclerė Angela Merkel pareiškia, jog Jungtinės Valstijos pripažįsta El-Masri atveju padariusios klaidą. Tačiau kartu su Rice keliavę aukštas pareigas užimantys JAV pareigūnai vėliau prieštarauja tokiai Merkel interpretacijai.
2012 metų gruodžio 13 dieną El-Masri byloje prieš Makedoniją Europos žmogaus teisių teismas nusprendžia, kad ši pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos šiam užtikrinamas teises, , ir elgesį Skopjės oro uoste prilygina kankinimui. Visa tai buvo galima atkurti tik lėktuvų stebėtojų surinktų duomenų dėka. Tiesa, El-Masri bylą tiria ir CŽA vyriausiojo inspektoriaus tarnyba, tačiau ne taip sėkmingai. Nors vyriausiasis inspektorius ir konstatuoja, kad „nebuvo jokio legalaus El-Masri perdavimo pateisinimo“, jis dėl įvykdytų pažeidimų apkaltina už operaciją atsakingą CŽA analitiką bei teisininką, kurių pirmasis vėliau yra paaukštinamas, o antrasis atsiperka įspėjimu.
