Trys eilėraščiai

Marius Burokas

***

bejėgystės tuštybė –
kartojau

                         – karštis akmeniu
                            prislėgė miestą

nukirtau
tuos žodžius
ištraukiau
sintaksės sausgysles
išlupau fonemų
kaulus

trūkinėja tikrovė
kalba laužias
į gerklę
gėla ir žaibu

                         – karščio akmenys
                            prislėgė miestą

ir tik jo labirintuos
jo mėsinėse,
kapuose, morguose
ir bažnyčiose

vėsu

kalba išjungta
ir užaušus

it lašas
ant mūro





***

Vėjo erdvūs plaučiai. Išpučia
pro kaulus ir mėsą. Raides
daugiau nebe mano. Nepasemsiu
jų sauja it buožgalvių.
Negels pirštų nuo žodžių
vandens. Nėra mano
atvaizdo properšoj. Nėra balso.
Nieks necirpia saulėkaitoj
nekruta pašaknėse. Netikiu
tavim. Nebetikiu. Tik vėjas
šniokščia. Prieš virsdamas
žemėn. Pradreskia dangų
ragais, išlaužo eglynus
nuplėšia stogus. Išpučia
pro kaulus ir mėsą
paskutiniu kvapu
mano dvasią.
 




***

Dievas yra
tamsus vanduo
jis semia mane
vėžiagyvių
prikimšta burna
pats tik lukštas
tik šarvas
sklidinas Dievo vandens
malonės
kuri nuskalauja
nuslūgsta

palieka pleišėti
nemoku priimti
to, ko pats nepagaunu
nenusipelnęs
nevertas
atvertas
tik lukštas
tik šarvas
Dievas yra tamsus vanduo
jis semia mane
pailsusį

dievas yra tamsus vanduo
mano miesto upėje