Trys Eilėraščiai

Tomas Venclova

PRIEŠISTORĖ
 
I
 
Atpažink nesvetingas vietas, kur augai kadaise—
kitoje šalyje, kito amžiaus centre. Bevaisė
kopų juosta, karklynai, sandėlio mūras ant kranto
vargu ar primins, kieno čia tuomet gyventa.
Gatvėm zujo vienišius taksi ir trys karietaitės,
oranžadas lašėjo ant parko takų. Vokietaitės
alėjoj anapus bėgių būriavos nuo pusės      
keturių, pasilenkdamos prie vežimėlio tardavo Süsses
Kind, ilgėjos imperijos herbų, mynė geltoną
smėlį, plojo šešėliui senamiestyje ant balkono,
kad paskui jų šukuosenas, skrybėles, žiedus į prėską
marių skystį gramzdintų laimėtojas Marinesco.
 
 
                                  
II
 
Tai ne visas kraštovaizdis. Žymiai svarbiau— padangės,
joms į veidą žvelgiančios žvarbios vidurdienio bangos,
kaminai, gandralizdžių stirtos, neypač dosniai
išbarstyti kanalo kraštuos apyžemiai gluosniai.
Dvokia plekšnės, vėjas linguoja palaikę jachtą
prie tilčiuko. Matau: pedagogas, gniauždamas raktą,
iš Raudonojo Kryžiaus pargrįžta namo, kad nusnūstų,
ir be didelio džiaugsmo įvertina laikiną būstą:
skalbiniai vėdinas mansardoj, bilda langinės,
trupa tinkas (ant lopšio?), nuo Marxo dumba lentynos,
o už Danės kvartalas į fachverko raibulį skaidos
monotoniškai, tarsi atsikartojantis aidas.
 
 
                                  
III
 
Pasagų skambesys. Indaujoj atsiliepia šaukštai
ir fajansas. Akis ties uostu aptinka neaukštą
anglikonų bažnyčią. Stogelis— tarytum  puodynės dangtis,
toliau beveik nieko. Europos riba arba slenkstis—
šie lėkšti pamariai, šie pelkynai, kuriuos po lygiai
savo kaulais patręšė prūsai, venedai, lybiai.
Praeities katalogai: nach Osten, Westen, bėgimas,
nuskandinti laivai, nenumaldomas jūrų slėgimas
virš iprito konteinerių. Nepasipriešinsi srovei.
Aidas pliūpsniais plakas nykioj žolėtoj tvirtovėj.
Taip skaistus atspindys mirguliuoja rytmečio šalty
po sustingusia valtim, ryškesnis už pačią valtį,
 
 
                            
IV
 
taip gilus, bet vos atpažintas balsas per sapną,
atkartojęs bereikšmį garsą, daugiau pasako,
nei dienos pašnekovai. Pasauliu, kurio nebelieka,
rūpinas nimfa— niekad nemieganti Echo.
Virš pranykusio gimtojo miesto, nuo pat Skagerako
ligi Botnijos šcherų, nuo rūkstančio Grobšto rago
lig boluojančio Kopgalio, tarsi teismo trimitas,
plaukia aiškus, toliau už mus ridenamas ritmas.
Jis pažadins tamsoj, parlydės namo iš nelaisvės,
kad dėkotum už viską— net ir tada, kai laikas,
it prityręs cenzorius, tavo figūrą ir gestą
gremžte nugremš nuo lapo, nuotraukos, teksto.
 
 
                  
TIES PIRMOJO BEVIELIO SIŲSTUVO GRIUVĖSIAIS 
                                                             
I
                       
Gatvės veda į niekad, šalitvorės tvoskia karščiu.                       
Šiapus greitkelio juostos į smėlį įklimpsta krūmynas,          
ir respublika įsauly ilsis už tavo pečių—                    
ligi sprūdžių, kuriuos išskaptavo kitoks vandenynas.
                        
Nuo benzino ir dvokiančių menkių apsvaigę krantai             
kelinta valanda nesulaukia gaivinančio brizo.                       
Plieno tiltas vilioja savižudį. Vos įmatai                       
pašto rūmų baltam fasade įrašytą devizą.
                       
Aitriai blizgantis Boeingas perrėžia dangų peiliu.                       
Uždarytos langinės. Po mėnesio baigias sezonas.                   
Ir su kumščiu po galva, tarp duriančių šlaito žolių,                       
tu beveik išgirsti, kaip mėlynėje tirpsta ozonas.
 
 
                                                             
II
                        
Kiek toliau — numazgoti nei kriauklės dviaukščiai namai.             
Suvenyrams vitrinoj neverta aukoti skatiko.                   
Dulsvas rotušės bokštas. Atrodo, jog šičia gimei,
nors akcentas įstringa gerklėj. Kas įvyko— įvyko.
                   
Horoskopo nepridera neigti. Tokia jau lemtis—                       
piligrimų gyvenvietės, šiukšlinas priemiesčio parkas,
šitas kresnas druskožemio kupstas, kame bangpūtys                       
apkabina betoną, tarytum romėniškas arkas.
                        
Grandines, lyg skulptūrą, iš nuobodžio graužia erdvė,                       
ir vietovaizdis dumba į jūrą, nei Pervalkos kopos.                       
Dvi Atlanto pakrantes mėgina suglausti srovė.                       
Kontinento alkūnė beviltiškai siekia Europos.
 
 
                                                             
III
                        
Taip, juokinga šnekėt apie tremtį. Karčius atstumus                       
kitados per savaitę ar porą įveikdavo laivas,     
bet mažėja gaublys. Intervalas dabar nežymus,                       
ir sutampa dimensijos, nors tebesiskiria laikas.
                       
Ten sutemsta, šiame kyšuly viešpatauja diena,                       
bet kompiuterio pliūpsnis, į švytinčią plokšmę užklydęs,                    
jungia rytus ir vakarus. Virpa standi membrana,                        
atlinguoja naktiniai balsai iš anapus. Euklidas
                  
nesupras to lygiagrečių žaismo. Pasaulių ryšys—                       
tai, kas lieka po meilės ir peleno. Sukas padangės,                       
okeanai pasvyra, sugirgžda visatos ašis,                       
ir nuščiuvusią ertmę prisodrina eterio bangos.
 
 
                                                             
IV
                        
Atsigręžęs į skliautą, nugrimzdęs žolės čiužiniuos,                                   
          tu stebi griuvėsius ir atkaklų rudens chlorofilą.                       
Išsiversk be ekrano ir Skype‘o. Nelauki žinios,                       
ir pažįstami numeriai vienas po kito nutyla.
          
Sutirštėja šešėlis, neklauso akli sąnariai,                       
kraujas stingsta aortoj. Sakytum, kad nieko nebuvo.                       
Iš dvilypės tėvynės beliko tik šie pamariai,                       
šitas laikinas guolis šalia antikinio siųstuvo.
                  
Savo šimtmečio įkaitas, dingusio amžiaus uolus                       
mokinys, tu kaupi burnoje pralaimėjimo skonį                       
ir į gimtąją naktį kol kas dar siunti signalus—                                  
savo pulso brūkšnius ir taškus, lyg naujasis Marconi. 
 
 
                                                           
TRYS NETAISYKLINGI SONETAI
                                                                         
I.  PIAZZA MATTEI
                                               
Balkšvas dėmėtas karnizas. Debesys.  „ . . . Caesius fecit“.                                               
Vynuogių kekės paryškina bronzinių žodžių kohortą.                                               
Dūžiai, lyg tilstantis pulsas tirono aortoj,                                               
atplaukia iš Largo. Tikrovės nuo įvaizdžio niekad                                               
čia neatskirsi. Drėgnoj sutemoj mostaguoja efebai,                                               
ir krištolas rieda nuo vėžlio šarvų į delfino                                               
nasrus, aptaškydamas falą. Akmeniu virtę jazminai                                               
ir kolonų akantai, lyg Dafnė, slepias nuo Febo.
                                       
Piazza Paganica, via degli Funari.                                               
Raktas sugirgžda spynoj, atrakindamas Romą—                                              
Palatino kremzles, trūnijančią forumo lomą,                                               
prarastą šimtmetį, spėtą primiršti vasarį.                                               
Tik raidžių skeveldros sulipdo vakar ir šiandien.                                               
Šnara fontanas. Kovo drėgmė srovena balandin.
 
 
                                                                         
II.  CAFFÈ GRECO
                                                
Spyglių smaigaliai sužeidžia dervos pritvinkusį orą.                                               
Siūbuoja pinijų skėčiai. Smiltainis kaista ir trupa.                                               
Šis miestas mėgsta kartotis. Nebent bailesnis už Brutą                                               
teroristas, pribaigęs automobilyje Moro,                                                
nebent drumstesnis vanduo (toks pat įnoringas ir prėskas),                                               
nebent šiek tiek senesni kampuoti cezarių torsai.                                               
Skersgatvis, kaip kitados, atsišakoja nuo Corso,                                               
cumuli jo perspektyvoj— tarytum griuvėsiai ir freskos.
                                                
Kavinė. Nomadų klegėjimu springsta oazė.                                               
Blankių graviūrų dugne— paantrintas Rymas,                                                
baroko kriauklės, spiralės ir Tibro akvamarinas.                                               
Aidas laiptų terasoj užtrunka ilgiau negu frazė,                                               
o saulė, kurią tebemato anksčiau už tave pasitraukę,                                               
dažo vaisius, ir šešėlį nuo sienos nubraukia.
 
 
                                                           
III.  COLLE AVENTINO
                                                 
„Nepadėjo ir tai, kad jis atstūmė karūną“.                                               
Varnalėša prieš plauką paglosto laukėjančią katę.                                               
Motociklai baugina kvartalą, kuris be išgąsčio matė                                               
triumviro parkniubusį kūną—                                               
bet gana apie tai. Žvarbesnis už durklą signalas                                               
persmelkia kryžgatvį. Tolstantis gausmas vadina                                               
į šlaitus virš Didžiojo Cirko. Paskui— Aventino                                               
pavėsinga aikštė ir prekystalių karnavalas
                                               
su kaimiškais lobiais: vynu ir vyšniom. Už sodų                                               
lyg antrasis dangus kyla kupolas, kalbantis urbi                                                
et orbi. Dvilypės imperijos laiką įsiurbia                                               
rausvas priemiesčio tinkas, čerpių suskirdusi oda.                                               
Visata iš lėto šviesėja. Pusiaudienis vėsta,                                               
ir neamžinas žvilgsnis aprėpia amžiną miestą.



Priešistorė and Trys Netaisyklingi Sonetai from Visi eilėraščiai: 1956—2010 (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas: Vilnius, 2010)
Ties Pirmojo Bevielio Siųstuvo Griuvėsiais from Eumenidžių giraitė (Versus Aureus: Vilnius, 2016)

Click here for Rimas Uzgiris’s other translations from the Lithuanian in the archive.