Du eilėraščiai iš Pasakos apie meilę ir kitus žvėris

Indrė Valantinaitė

Kiautas

Nuo tada, kai iš tavęs išsikrausčiau,
šliaužiu lyg sraigė,
prie kurios glitaus kūno vis dar prilipę
aštrūs sulūžusio kiauto likučiai.

Bejausmė šliūžė driekiasi iš paskos.

Milijonai pasaulio viešbučių – iš ledo, dramblio kaulo, akmens druskos –
skalaujamų nežinomų kalbų, veidų, papročių jūrų
paslėptų mane, atvertų savo duris.

Grįžčiau ten, kur prieš dvidešimt metų maigiau mirusią medūzą –
vandens spalvos skaidrų debesį.
Paplūdimyje dar nedėvėjau viršutinės maudymuko dalies.

Mano pirštai smigo į beformį jos kūną.
Plastilinas.

Tai vadintųsi "viską pradėti iš naujo",
sulipdyti save nuo pirmųjų žodžių,
nuo kojų pirštų nagų.

Ten, kur būta mano širdies – aštri stiklo šukė,
ilgainiui apaugs raumens audinio žiedlapiais:

sulig kiekvienu tvinktelėjimu vis mažiau gels,
vis rečiau primins kaltę, kilmę, gimtąją kalbą.





Archeologė

Vyrai, laimėję karus,
ir drąsios jų moterys, perbridę nerimo jūras, –
tik kaulų ir medalionų krūvelės ant jos darbastalio.

Prisijaukinusi mirtį, išdrįsta dėliot amžinybės mozaiką
ir pina žilstelėjusią istorijos kasą.

Susivėlusi, į prairusio megztuko rankovę šniurkšteli nosį
ir toliau lygina puošnią nebūties suknią.

Pripažinimo laiptais kopianti praeities kambarinė
VU Istorijos fakultete.

Nebejaučia nieko
pakeliui į darbą kasryt praeidama pro „Europos" viešbutį,

neprisimena tuometinio mylimojo vardo,
kurį kadais šnibždėjo praverdama kojų vartus.